Ursulos von Der Leyen metinis pranešimas - SOTEU - svarbiausia metinė kalba ES prasidėjo labai teisingai ir atliepiant baimes, kurias Lietuvoje jaučiame ypatingai gerai.

“Europa yra kovoje dėl savo ateities ir savo vertybių <..> aš ilgai galvojau, ar pradėti nuo tokio griežto vertinimo, juk europiečiai nesijaučia patogiai taip kalbėdami apie pasaulį, nes Europos Sąjunga fundamentaliai yra taikos projektas, bet tiesa ta, kad šiandienos pasaulis yra nedėkingas <..> Europa turi kovoti dėl savo vietos pasaulyje, kuriame didžiosios galios yra arba ambivalentiškos, arba atvirai priešiškos Europai.”

Turbūt didžiausia kalbos dalis buvo skirta Ukrainai, tačiau abejonių dėl to, kad Europos Komisijos pirmininkei Ukrainos ir saugumo klausimai yra prioritetas, niekada ir nebuvo.

Tačiau visai kitaip ši jos žinutė apie poreikį Europai kovoti už savo ateitį skamba atsitraukus nuo rusijos grėsmės ir pažvelgus plačiau. Kalbos metu EK pirmininkė visų paprašė dar kartą pagalvoti apie tai, ką mums būtų reiškę tarifų karai su JAV. Ji pabrėžė, kad JAV yra svarbiausias mūsų prekybos partneris, todėl ji niekada nebūtų sutikus rizikuoti tūkstančiais darbo vietų. Ji priminė šviežius vaizdus iš Šanchajaus kur rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos lyderiai stovi šalia vienas kito. Tačiau man sunku suprasti, ką reiškia žinutė, kad Europa turi kovoti už savo ateitį, kurią lydi dvi baimės - baimė rytuose augančio hegemono ir baimė susigadinti transalantinius santykius.

Kaip tada atrodo kelias, kuriame Europa išties kovoja? Ir kas yra kova?

Ursulos von Der Leyen požiūriu Europos pergalė yra tai, kad ES pasiekė geriausią įmanomą susitarimą su JAV ir taip netgi “įgijo konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis” užsitikrindama prieigą prie JAV rinkos ir tuo pačiu užtikrino santykių su JAV stabilumą sunkiais laikais.

Tačiau šiuo atveju galima nupiešti ir kitokį paveikslą. Šanchajuje susitiko ne tik rusija su Kinija ir Šiaurės Korėja. Šanchajuje susitiko valstybės, kurios atstovauja beveik pusę pasaulio BVP. Ir ten nebuvo nei JAV, nei Europos (jei neskaičiuosime atvirai antieuropietiškų lyderių, tokių kaip Slovakijos premjeras). Ten buvo ir Turkija, ir Brazilija, ir įvairių Afrikos valstybių atstovai. Kaip ten bebūtų, kas yra plika akimi akivaizdu - ir JAV bando naudoti jėgą, ir ši besiformuojanti nauja atsvaros JAV jėga bando NATO jėgą.

Kaip atrodo tas Europos išlikimas ir kova už “savo teisės spręsti savo ateitį” išsaugojimą? Aš to kalboje neišgirdau. Aš išgirdau tai, kad mes diversifikuosime savo rinkas - pasirašysime naujas prekybos sutartis su Indija, Lotynų Amerikos šalimis. Išgirdau tai, kad mums būtina išsaugoti savo auto pramonę. Išgirdau daugiau puikių iniciatyvų, pavyzdžiui:

Finansavimą geriausiems pasaulio protams prisivilioti.

8 milijardų vertės apkarpytos biurokratijos kasmet.

Sustiprintą sienų apsaugą.

Siekį užtikrinti konkurencingesnius atlyginimus darbo klasei.

Ir daug kitų dalykų.

Tačiau aš neišgirdau, tai koks turėtų būti tas Europos vaidmuo pasaulyje. Visa kalba labai aiškiai atliepė mūsų dabartinę realybę - gyvenimą gaisrų gesinimo režimu, bandant žongliruoti tarp skirtingų interesų grupių pasaulyje. Interesų grupių, kurios, akivaizdu, vis dažniau renkasi agresiją, konfrontaciją, braižo ribas viena kitai. Kur yra mūsų braižomos ribos?

Aš išgirdau, kad mes bandysime tartis su visais ir atlaikyti visus. Jei ši kalba turėjo įkvėpti ar nuraminti žmones, kad mes turime aiškų planą ar viziją, ką darysime, tai ji savo misijos tikrai neišpildė. Galbūt šiandien toks planas ir neįmanomas, nes kiekvieną dieną geopolitinio pasaulio tektoninės plokštės juda ir tokiomis sąlygomis turėti aiškią viziją į stabilumą - neįmanoma. Tačiau jei grėsmės tokios didelės, kad aiškios vizijos šiandienos horizonte nematyti - tuomet galbūt daugiau prasmės ir yra pabaigti tuo, kuo Komisijos pirmininkė ir pradėjo - raginimu europiečiams priprasti kalbėti ne apie taiką, o apie mūšius, nes tolimesnis Europos kaip taikos projekto kelias be mūšių ir aukų jau neįmanomas.