Diskusijos dėl karo Ukrainoje tarp JAV ir Rusijos persikėlė į Rijadą, Saudo Arabiją. Prieš tai Paryžiuje vykęs Europos lyderių susitikimas nesugebėjo pasiekti prasmingo susitarimo, o Emmanuelio Macrono pasiūlymas, kad ES valstybės dislokuotų kariuomenę Ukrainoje kaip saugumo garantą paliaubų atveju, sulaukė labai skirtingų reakcijų. Italija, Vokietija, Ispanija ir net mūsų kaimyninė Lenkija šiuo metu tokias galimybes vertina labai skeptiškai.
Situaciją apsunkina ir tai, kad vos už dvejų metų Prancūzijoje vyks prezidento rinkimai, ir Macrono epocha baigsis. Kad ir ką žmonės galvotų apie jo asmenybę, po Merkel eros jis buvo ryškiausias europinės politikos balsas – aktyviausiai siūlęs Europai sprendimus, o ne tik kalbėjęs apie problemas. Jei ne Emmanuelio Macrono ambicijos gynybai, šiandien net ir simbolinis Andriaus Kubiliaus gynybos komisaro postas nebūtų įmanomas, nes bet kokios ES gynybos finansavimo užuomazgos taip pat kilo ne iš kur kitur, kaip tik iš Prancūzijos.
Vokietijos politinė situacija taip pat lieka neaiški. Nors vyriausybė greičiausiai keisis ir šiandieninė koalicija sulaukia nemažai kritikos, atidžiau sekantys politiką pastebės, kad dabartinis kancleris Olafas Scholzas kritikuojamas dėl labai siaurų, konkrečių klausimų – per lėtos reakcijos, nenoro perduoti Ukrainai „Taurus“ raketų ir pan. Tačiau tikrai nėra taip, kad Vokietijos konservatoriai net ir rinkimų laikotarpiu atvirai siūlytų didelę ambiciją Vokietijos gynybai. Situacija vertinama blaiviai, tačiau sprendimų, į kuriuos galėtume dėti viltis – nėra.
Virš Atlanto vandenyno pakibęs klaustukas, metantis šešėlį ant transatlantinės draugystės ateities, be jokios abejonės, yra didelė paskata Europos lyderiams ieškoti sprendimų – visų pirma dėl savo pačių saugumo. Tačiau faktinė politika yra ne tik politinės valios, bet ir ekonominių išteklių, aplinkybių bei – kas ypač dažnai pamirštama vertinant kitų valstybių pasirinkimus – visuomenės mobilizacijos klausimas. O tai užtruks daug laiko.
Ar Lietuva gali sau leisti sudėti viltis į ambicingą bendrą Europos gynybos politiką, kuri per pastaruosius 70 metų jau ne kartą buvo bandyta, tačiau niekada sėkmingai neįgyvendinta?
Be jokios abejonės, turime dėti visas pastangas tiek stengdamiesi išlaikyti kuo glaudesnius ryšius su JAV, tiek siekdami didesnės europinės ambicijos. Tačiau pastaruosius trejus metus buvo labai populiaru kurti iliuzijas, kad nuolatinė kritika vakarų valstybėms yra reali politika, kad taip daromas „spaudimas“. Tačiau praktikoje vakarų saugumo architektūra žengė didelį žingsnį atgal. Būtų naivu tikėtis, kad dar treji tokio „spaudimo“ metai sukurs geresnį rezultatą.
Todėl turime koncentruotis ne į tai, ko nėra – vienybės Europoje, solidarumo JAV, politinių lyderių Vengrijoje ar pakankamo visuomenės palaikymo Prancūzijoje – bet į tai, kas yra: visą seriją valstybių, kurios tiesiogiai patiria Rusijos grėsmę. Turime galvoje tiek žemynines, tiek jūrines sienas turinčias šalis. Tiek priklausančias ES, tiek nepriklausančias – kaip Norvegija, Moldova ar pati Ukraina. Turime prioritetą skirti ne gražiai skambantiems, plataus masto idealams, bet savo saugumui pagal faktinę grėsmių geografiją.
Turime galvoti apie naujus, regioninius saugumo formatus, kurių esmė būtų ne pakeisti ES ar juo labiau NATO, bet juos papildyti.