Nuo Lapkričio mėnesio daugybei iš Kinijos į ES importuojamų automobilių įsigalios antisubsidiniai tarifai. Jų tarpe ne tik jau daugeliui gerai žinomi BYD automobiliai, kuriems galios 17% tarifas, tačiau net ir Tesla su mažiausiu - 7,8% tarifu. Įmonėms, kurios apskritai atsisakė bendradarbiauti su Europos Komisija tyrimo metu, bus pritaikyti didžiausi, daugiau nei 35% siekiantys, tarifai.
Šioje istorijoje verta atkreipti dėmesį į du momentus.
Pirma, primenu, kad Elonas Muskas prieš 5 metus netoli Šanchajaus atidarė pirmąją Tesla baterijų gamyklą. Toks Elono Musko ėjimas nebuvo atsitiktinis - Tesla aktyviai siekia išnaudoti subsidijų programas visame pasaulyje, o vertinant visą vertės grandinę - Kinija subsidijomis dosniausia. Ši istorija auginant Kinijos ekonominę galią dėsningai plėtojasi dar nuo finansų krizės laikų, kai vakarų ekonomikoms patiriant nuosmukį, verslas, ypatingai JAV verslas - ėmė laikyti Kiniją aukso kiaušinius dedančia višta. Daugelis vis dar tiki, kad Kinijos augimas nesustabdomas (ir todėl investicijos saugios), o Kinija vykdo agresyviausią švariosios pramonės plėtrą.
Antra, tarifai įvedami nesulaukus užtikrintos paramos iš ES valstybių. Taip nutiko dėl to, kad 12 valstybių (tame tarpe Belgija, Čekija, Graikija, Ispanija, Švedija, Suomija ir t.t) susilaikė. 5 valstybės apskritai nesutiko su tarifų įvedimu - tai Vokietija, Vengrija, Slovėnija, Slovakija ir Malta.
Lietuvos viešojoje erdvėįe kalbant apie užsienio politiką yra gana įprasta apsiriboti populizmu, viską suvedant į abstrakčias gėrio ir blogio sąvokas, tačiau politikoje paprastai vertiname interesų grupes ir jų motyvus. Ir šiuo atveju bandant suprasti situaciją, būtina atskirti tas interesų grupes. Kai kurios šalys, tokios kaip Vengrija ir Slovakija, ir dabartinės jų vadovybės - iš principo vertina tik trumpalaikę ekonominę naudą, todėl joms nėra labai svarbu, kaip tai paveiks Europą ar net ir jų pačių valstybes ateityje.
Tokios šalys kaip Vokietija yra sudėtingoje situacijoje, nes didžiausias Europos gamintojas - Volkswagen, uždarinėja gamyklas. Kinija ir Vokietijos gamintojų vertinama kaip itin svarbi rinka, todėl baiminamasi Kinijos atsako, įvairių barjerų eksportui ir panašiai. Tai, beje, buvo ir didžiausias akcentas ES ir Kinijos prekybos sutartyje, kurią praeitą kadenciją įšaldė Europos Parlamentas, nusprendęs jos neratifikuoti - būtent palengvinti Europos auto pramonės prieigą prie Kinijos rinkos.
Tai nėra lengva tema, nes šie tarpusavio ginčai Europai gali kainuoti iki 12-13 mln. darbo vietų. Todėl turbūt nereikėtų stebėtis, kad kitaip nei mūsų viešojoje erdvėje, klausimas suvokiamas gerokai kompleksiškiau, nei tiesiog apsiribojant požiūriu į Kinijos keliamas geopolitines grėsmes.
Tai puikiai supranta ir tokie verslininkai kaip Elonas Muskas, todėl plėtra Kinijoje jų ir negąsdino, nes jie stato ant to, kad valstybės bus priverstos konkuruoti su Kinija subsidijų programomis. Ir šią kadenciją priimtas JAV antiinfliacinis aktas buvo pirmas to įrodymas. To paties, kalbant tiesmukai, norėtų ir Europos gamintojai. Vengti bet kokios politikos, kuri rizikuoja apsunkinti tarptautinę prekybą, rezultatų siekti mokesčių mokėtojų pinigais remiant pramonę. Dėl panašių priežasčių atviros konfrontacijos išvengti nori ir kitos valstybės, nes Kinijos ekonominė galia per didelė, todėl prasidėjus tokiam kovos ping-pongui, tai gali neapsiriboti tik elektromobilių ar švariųjų technologijų sritimis bendrai. Be to, net ir kalbant vien tik apie europinę pramonę - tas pats Volkswagen koncernas išsimėtęs po skirtingas ES šalis (ispanų SEAT, čekų Škoda ir panašiai). Neigiamas pasekmes, neabejotinai, pajustų ir Lietuva, kur atskiruose regionuose, pavyzdžiui, Marijampolėje, Kauno rajone veikia auto dalių gamintojai. Todėl yra suprantama, kad valstybės, galimai ir veikiamos pramonės, bijo potencialių karų tarifais.
Deja, reikia pripažinti, kad duris šiam keliui uždarė pati Kinija, kai Europos Komisijai pradėjus tyrimą ir sutarus dėl preliminarių tarifų - Kinija iš karto kreipėsi į Pasaulinę Prekybos Organizaciją siekdama visą tyrimą ir preliminarius tarifus pripažinti kaip protekcionistinius. Taip pat, nepaisant Kinijos valdžios galimybių užtikrinti, kad visi jos gamintojai bendradarbiautų su Komisija, šitai irgi nebuvo įgyvendinta. Todėl šiuo atveju yra svarbu, kad ES pademonstruotų vieningai, jog kalboms prie derybų stalo nesame uždari, tačiau apie tokius dalykus kalbėti galima tik tuo atveju, jeigu Kinija į mūsų iškeltas problemas reaguos su derama pagarba, o ne rinksis eskalacijos kelią.
Žvelgiant bendriau - savo pramonei padėti privalome, tačiau tikrai ne besileisdami į vadinamąsias “lenktynes iki dugno”, kai galingiausi pasaulio blokai turi varžytis dėl Elono Musko malonės. Juolab ir ne Kinijos ekonominis modelis mums turėtų būti pavyzdžiu. Niekas nekalba apie “kinietiškus gyvenimo standartus”, tiesą sakant, nekalba net ir apie “amerikietiškus gyvenimo standartus” - esame vienintelė vieta pasaulyje, kur nuosekliai sugebame išlaikyti santykinai aukštą gerovę visiems, įskaitant ir pagalbą pažeidžiamiausiems. Ir būtent šią gerovę turime apginti, netapdami nei tarptautinio verslo, nei kitų didžiųjų pasaulio galių įkaitais.