Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimas į Lietuvos istorijos archyvus visiems laikams nugulė kaip kontraversiškas reikalas. Nepaisant to, kad sprendimas priimtas, pats uždarymo procesas turėtų sulaukti daugiau dėmesio, nes tai reikš arba papildomus milijardus išlaidų, arba papildomą paramą Lietuvos valstybei.
Tai aktualu jau šiandien, kai tvirtinamas naujas septynerių metų ES biudžetas. Norint tai suprasti – būtina prisiminti, kad Lietuvos IAE projektas yra išskirtinis visos ES istorijos kontekste. Tai retas ES projektas apie konkrečią valstybę, kuriam numatyta atskira biudžeto eilutė. Vien šis faktas atskleidžia, kokio lygio klausimas tai yra ir Briuselyje. Tačiau ši „privilegija“ turi ir kainą – tai atveria galimybes kitoms valstybėms reikšti pretenzijas, kad jei Lietuvai galima - tai kodėl negalima mūsų strateginiams projektams? Praktikoje atskira biudžeto eilutė Lietuvai reiškia tai, kad derybos dėl to, ar ES finansuoja IAE uždarymą – vyksta. Tereikia vien prisiminti 2016 m. Europos Audito rūmų išvadą, kuria buvo kategoriškai rekomenduojama nutraukti ES finansavimą projektui atskira eilute iš ES biudžeto, o siūlyti Lietuvai tam naudoti lėšas, kurias Lietuva gauna kaip struktūrinę ES paramą. Labai tikėtina, kad ir dabartinės vyriausybės gebėjimas dirbti Briuselyje ruošiantis Lietuvos pirmininkavimui ES bus tas vienas vienintelis klausimas, kur Lietuva turės pačias didžiausias galimybes apginti tiek Lietuvos žmonių kišenes, tiek ir saugumą.
Šioje vietoje verta prisiminti, kodėl ir Lietuvoje žmonės vis dar skirtingai vertina patį IAE uždarymo klausimą. IAE uždarymas privertė Lietuvą ne tik uždaryti nesaugią Černobylio tipo, tik daug galingesniais reaktoriais varomą elektrinę, bet ir nukirsti vieną iš rusijos energetinio imperializmo čiuptuvų – kiek skausmingas IAE uždarymas Lietuvai bebuvo, tai buvo narystės ES kaina, o šie dalykai nesulyginami. Per pastaruosius 20 metų tai dar niekada nebuvo taip akivaizdu, kaip šiandien – tokios šalys kaip Moldova ar Ukraina be ES narystės neturi iš vis jokių saugumo ir augimo perspektyvų, o grėsmės joms tik išaugo. Tačiau šioje vietoje raktinis momentas tampa net ne pati istorija, o tai, kaip iš ES pusės buvo motyvuojamas IAE uždarymo poreikis - kaip paneuropinio saugumo interesas. Būtent šis motyvas ir nulėmė tai, kad Lietuva turi minėtą „privilegiją“ – atskirą programą IAE uždarymui ES biudžete. Nors šiuo metu realios politinės rizikos prarasti pačią biudžeto eilutę galbūt ir nėra tačiau Europoje yra manančių, kad Lietuva ir ES turėtų dengti šias išlaidas ne 86% ir 14% proporcijomis, kaip yra dabar, tačiau į pusę, kuri reikštų didesnes išlaidas Lietuvai.
O jeigu taip atsitiktų, tikėtina, kad Lietuva į dabartinį status quo po to jau niekada nebegrįžtų, nes „privilegijas“ sunku gauti ir lengva pamesti. Vis tik ir 2004-aisiais metais, kai stojom į ES, Europa degė maksimaliu optimizmu. Šiandien, kai karinės intervencijos tampa kasdienybe, o Europoje eina penkti metai karo – 20 metų senumo ES įsipareigojimai gali tapti lengvu taikiniu. Tačiau būtent šiandienos geopolitinis kontekstas Lietuvai suteikia ir stipresnių argumentų. 2027-aisiais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Tai ne tik didelė atsakomybė valstybei, bet ir svarbi galimybė formuoti politinę darbotvarkę. Nors viena valstybė pirmininkauja tik šešis mėnesius, darbotvarkė tvirtinama aštuoniolikai mėnesių, todėl Lietuva ją formuoja kartu su Graikija ir Airija – kitomis trejeto valstybėmis.
Tai sukuria išskirtinę progą Lietuvai priminti vieną esminį faktą: stojimo sutartyje pati Europos Sąjunga prisiėmė atsakomybę už Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Skirtingai nei daugeliu kitų atvejų, kai valstybės savo interesus bando pagrįsti saugumo argumentu, Lietuva turi aiškų ES patvirtintą teisinį pagrindą. Paprastai tariant – Lietuvos nacionalinė ambicija privalo tapti siekiu ne tik užtikrinti, kad ES finansiniai įsipareigojimai išliks, tačiau netgi priminti, kad su mūsų geografija ir potencialia radioaktyvia katastrofa ES priešiškai nusiteikusios valstybės pasienyje – ES privalo pradėti rūpintis dar ir IAE kaip potencialaus karinio ar sabotažo taikinio saugumu. Natūralu, tai privalo tapti prioritetu ne tik Lietuvos vyriausybei. Pastaruosius metus dėjau visas įmanomas pastangas, kad tapčiau atsakingu pranešėju IAE klausimu ir Europos Parlamente – ir man tai pavyko. Todėl visa tai oficialiai tapo diskusijų apie IAE Europos Parlamente atskaitos tašku. Esu įsitikinęs, kad Europos Parlamente, kuris taip pat tvirtina biudžetą, suburti palaikymą ir apginti Lietuvos interesus pavyks.
Tačiau didysis mūšis dėl biudžeto niekada nevyksta Europos Parlamente - jis visada vyksta Taryboje drauge su ypatingą vaidmenį užimančia ES pirmininkaujančia valstybe. Lietuvos interesas aiškus: arba mokėsime jį apginti, arba mokėsime kitaip – savo kišenėmis ir papildomais galvos skausmais saugumo srityje. Todėl šį klausimą privalome gerokai labiau sureikšminti ir Lietuvoje, ir Briuselyje.