Viešojoje erdvėje sparčiai populiarėja kalbos apie “Monroe doktriną”, tačiau prie jos vis prieinama vien per tą kampą, kad, štai, Monroe doktrina kalbėjo apie JAV interesą savo gaublio pusėje - Pietų ir Šiaurės Amerikas, JAV intervencija Venesueloje ir prezidento Donaldo Trumpo kalbos pabrėžia JAV interesus ir teisę ten tvarkytis savo nuožiūra, taigi - grįžome prie Monroe doktrinos.

Pabandykime kritiškai ir objektyviai įvertinti tokias paraleles dabartinės JAV administracijos kontekste:

1. Monroe doktrina gimė laikais, kai JAV tikrai negalėjo net pretenduoti į pasaulinį hegemoną, kitaip nei yra šiandien - kai JAV neginčytinai vis dar laikoma pasauliniu hegemonu, nepaisant to, kad Kinija, akivaizdu, yra labai rimta JAV varžovė ir konkurentė. Geopolitinė situacija iš JAV perspektyvos yra net nelygintina - šiandien JAV siekia išsaugoti dominuojančios valstybės statusą, tuo tarpu 1823-aisiais ji siekė apginti savo suverenitetą, ypatingai nuo Europos imperijų.

2. Vėlesnėse JAV administracijose netgi būta diskusijų dėl britų įtakos prie JAV dar neprisijungusiam Teksasui. Paties Monroe kabinete dominavo įsitikinimas, kad Teksasas niekada nesirinktų jokios Europos imperijos, tačiau net ir Monroe doktrinos laikais buvo teikiamas

ypatingas demėsys, kad tik JAV pati nenuskambėtų imperialistiškai savo regione, pvz kad ir to paties Teksaso gyventojų akyse netaptų dar viena imperija, pareiškiančia savo teisę kontroliuoti visą kontinentą. Dėl to Monroe doktrina, buvo ne tik griežtai nutaikyta prieš imperializmą - ji buvo lygiai taip pat nutaikyta prieš bet kokį intervencionizmą apskritai.

3. Per tuos 200 metų prie Monroe doktrinos buvo grįžta ne kartą, tačiau visais atvejais tai buvo motyvuojama JAV saugumo interesais. Kodėl? Monroe doktrina niekada nebuvo skirta kitoms valstybėms užvaldyti. Jos architektu laikomas John Quincy Adams kalbėdamas apie JAV interesus Pietų ir Šiaurės Amerikų atžvilgiu, Lotynų Ameriką net vadino savo “pietiečiais broliais”. Ir ta brolystė nebuvo lozungas - JAV ir Lotynų Amerika buvo matoma kaip “likimo broliais”, kuriems grėsmę kėlė Jungtinė Karalystė, Ispanija, Prancūzija ir bendrai europinis imperializmas. Daugiai nei po 100 metų įvykusi Kubos krizės metu prisiminta Monroe doktrina dar viena iliustracija, kad centrinis motyvas buvo saugumas - už atominius ginklus Sovietų Sąjungoje didesnės grėsmės apskritai turbūt JAV nebuvo patyrusi.

4. Dėl didelio Monroe doktrinos nesuderinamumo su dabartine JAV politika, dažnu atveju apeliuojama į Theodore Roosevelt periodu pasikeitusią Monroe doktrinos interpretaciją, kai originali jos esmė “Europa, šalin rankas nuo Šiaurės ir Pietų Amerikų”, buvo išplėsta iki idėjos, kad bet kokia JAV intervencija Lotynų Amerikoje pateisinama, jeigu JAV įsikišimas užkardys potencialų Europos įsikišimą. Esminis pokytis - perėjimas nuo Adamso “broliškų pietų” prie Roosevelto “mes esame savo pasaulio pusės policininkai”. Tačiau ir čia būtą radikalaus skirtumo - Rooseveltas naudojosi savo Monroe doktrinos interpretacija, kad, pavyzdžiui, užtikrintų, jog Lotynų Amerikos valstybės gražintų savo skolas, netgi perimdavo atskirų institucijų kontrolę (pvz muitinių Karibuose). Naudojo karines intervencijas kaip savotišką botagą spaudimui, tačiau jokių kalbų apie

net ir laikiną kitų, suverenių valstybių, politinį administravimą, kalbos nebuvo.

5. Kritinis momentas europiečiams - Monroe doktrina labai atvirai advokatavo nesikišimą į Europą. Roosevelto laikais kišimasis buvo nutaikytas tik į diplomatinius metodus su aiškiu siekiu - apginti

JAV viršenybe būtent SAVO regione. Iš esmės

visais atvejais į Europos reikalus buvo žiūrima labai neutraliai. To neįmanoma pasakyti apie dabartines prezidento Donaldo Trumpo kalbas, ypatingai paskutinę JAV saugumo ataskaitą, kurioje Europa vos ne atvirai įvardijama grėsme, deklaruojamas siekis remti atskirus politinius

judėjimus ir taip toliau.

6. Yra ir daugiau sudėtingos kompleksijos. 2013 metais JAV valstybės sekretorius John Kerry susitikime su Lotynų Amerikos valstybėmis pareiškė: Monroe doktrinos laikas baigėsi. Šiandien Lietuvoje girdisi: JAV grįžta prie Monroe doktrinos. Tuo pačiu ant Vilniaus rotušės kabo lentelė, primenanti mums Džordžo Bušo pažadą apie amžiną mūsų draugystę ir paramą mums. Tai kas ta Monroe doktrina? NATO ir ES atsiradimas, į ką JAV buvo labai įsitraukus? JAV atsiribojimas?

7. Aiški viena paralelė tarp visų atvejų - didelė būtent JAV prezidento institucijos diskrecija vertinti JAV

iškylančias saugumo grėsmes. Donaldas Trumpas panašios diskrecijos siekė ir taikydamas tarifus,

ir bandydamas keisti JAV centrinio banko valdybos sudėtis, ir daryti spaudimą teismų sprendimams.

Žinant, kad sėkmingiausias Donaldo Trumpo politinis įrankis - visiška ir absoliuti laisvė sensacingoje retorikoje, absolioutus abejingumas bet kokioms sutartims, oficialiems įsipareigojimams, net ir JAV Konstitucijai, politikos sutraukimas iki šou elementų.

Galime prisiminti ir viešus jo pirmosios administracijos narių pripažinimus, kad Donaldas Trumpas vengia apskritai skaityti ar vadovautis bet kokiomis aprašytomis strategijomis. Nekalbant apie tai, ką visi matėme dabartinėje JAV administracijoje vien per pirmus metus - jo paties administracijos žmonės greitai

patraukiami, subarami, pozicijos nuolatos keičiamos, pvz net ČŽV vadovas lieka nežinioje dėl JAV ir rusijos susitikimų ir Ukrainos taikos derybų detalių.

Kas yra labiau tikėtina, kad staiga JAV prezidentas Donaldas Trumpas vadovaujasi plačiomis ir išplėtotomis strategijomis, ar kad bet koks dokumentas, bet koks terminas, bet kokia asmeninė

legenda apie jį jam vertinga tiek, kiek ji didina jo galimybes veikti, stiprina jo mandatą - ar oficialiai,

ar neoficialiai, tiesiog pateisina jo veiksmus, pavyzdžiui, kad ir tą pačią intervenciją Venesueloje?

Na ir pabaigai, nuo I Obamos kadencijos prasidėjusi konfrontacija tarp JAV ir Kinijos turėjo daugybę pavidalu, pastaruosius metus abi valstybės nuolatos ieško naujų būdų ir įrankių vienas kitos spaudimui. Venesuela, neabejotinai, yra viena strategiškai svarbiausių valstybių ne tik Kinijai, tačiau ir rusijai. Nuoširdžiai nemanau, kad yra labai daug prasmės grįžti prie 50, 100 ar 200 metų senumo koncecpijų, nes istorija nebūtinai kartojasi, net jei kartais ir rimuojasi. Venesuela yra kitas eskalacijos etapas visų pirma JAV ir Kinijos konkurencinėje kovoje.

Jeigu kam nors kyla klausimų, kodėl šiuos dalykus atskirti svarbu - tai atsakymas labai paprastas.

Vienu atveju JAV veikia taip kaip veikia dėl to, kad JAV iš tiesų radikaliai silpsta, supranta jai kylančią grėsmę ir ryžtingai veikia. Tam pagrįsti yra daugybė faktų, statistikos ir įvykių. Kitu atveju gautųsi, kad galingiausia pasaulio valstybė vieną rytą atsikėlusi tiesiog nusprendė grįžti prie imperializmo, nes jeigu kitiems galima, tai kodėl jai negalima.