Šita naujiena buvo paskutinis dalykas, kurį dar spėjau pamatyti prieš pakylant lėktuvui iš Briuselio į Lietuvą. Gyvenantiems politika 7-8 metai gali atrodyti, kaip visa amžinybė, tačiau valstybės gyvenimo matais - tai viso labo akimirka. Prieš mūsų akis įrodymai, kaip radikaliai viskas gali apsiversti vos per akimirką.
Dramatizuoti tokių pavienių žinučių nereikia, tačiau dabar būtų ypatingai pavojinga užmigti ant laurų. Žiūrint į istorinę Lietuvos statistiką daryti prielaidą, kaip Lietuva ir toliau gali augti taip, kaip periode tarp finansų krizės pabaigos ir pandemijos. Štai, pavyzdžiui, ir premjerė sako, kad įmonės sprendimas apmaudus, tačiau tai nėra susiję su Lietuva, nes tai dalis globalios įmonės strategijos - perkelti savo investicijas į kitas rinkas.
Suprantu pagundą į situaciją pažiūrėti taip paprastai - mes ne prie ko. Tačiau problema, kad tokioje atviroje ekonomikoje, kaip Lietuva, tiek augimas, tiek krytis - visuomet nemaža dalimi yra diktuojamas ne mūsų darbo, o globalių tendencijų.
Ir štai šiuo atveju į kokį regioną verslas perorientuoja savo investicijas? Į Aziją. Ir mes to matysime vis daugiau ir daugiau. Politinio išgyvenimo dėsniai stumia politikus visuomet būti ten, kur yra ir sėkmės istorijos. Ir visuomet turėti paaiškinimą, kodėl “esame ne prie ko”, kai situacija ima prastėti. Tačiau realybė yra tokia, kad politikos galia atviroje ekonomikoje apsiriboja gebėjimu padėti pagalvę, kai krentame, kad kristume minksčiau, arba pakreipti burę šiek tiek geriau, kai pučia vėjas.
Tad viena vertus mes tikrai esame “ne prie ko”. Kita vertus, esame ne mažiau “prie ko”, nei buvome ir tada, kai džiaugėmės į Lietuvą plūstančiomis užsienio investicijomis. Ir tai nėra nauja žinia - Lietuvos verslas jau ne vienerius metus visais įmanomais kanalais kalba apie tai. Dar dirbdamas Europos Komisijoje nuolatos bandžiau atkreipti visų dėmesį, kad tiek JAV, tiek Kinijos ekonominė politika sparčiai agresyvėja, o to pasekmė Lietuvai - besiveriantis galimybių langas.
Ir štai čia yra tas tikrasis, nepagražintas kontekstas, kuriame derėtų matyti ir šitą žinią. Tie gerieji pavyzdžiai, kuriuos turime Lietuvoje, nuo Marijampolės iki Akmenės, kai užsienio ar vietos investicijos atėjo ir įpūtė seniai nematytas galimybes regionų gyventojams - jos nėra duotybė. Ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvai dar niekada nebuvo taip strategiškai svarbu dėl jų kovoti. Tačiau dar niekada nebuvo ir taip sunku. Tad vienintelė žinutė, kurią, bent jau mano manymu, tokiomis aplinkybėmis turėtų įgarsinti Lietuvos vadovai: mes padarysime viską, ką galime, kad taip nevyktų. Jeigu Azija taps nauju investicijų traukos centru - tai būsime tiltu į Aziją. Nes mes turime būti ten, kur yra ir investiciniai srautai. Kadangi tai tie srautai labiau nei bet kas kitas yra ir tai, ką vadiname žmonių gerove.
Ir mes turėtume matyti aiškią iš to išplaukiančią strategiją. Tačiau šiandien, deja, matome situaciją, kai Lietuva turi du užsienio reikalų ministrus su atskiromis užsienio reikalų darbotvarkomės, matome du premjerus, kurie nesutaria dėl to, kas sprendžia, ar finansų ministras yra ministras. Pasaulis chaose. Mums tai kainuos. Jeigu Lietuva bus chaose - tai mums kainuos dvigubai.
Kaip pačiam buvusiam ekonomikos ministru, šitas periodas nemalonus. Sunkiai dirbom dėl to, kad būtų skrydžiai tarp Vilniaus ir Londono - dingo. Džiaugėmės didžiulėmis investicijomis - dingo. Džiaugėmės dideliais srautais - dingo. Dabar žmonėms labai rūpi pensijos. Pasistenkime padaryti taip, kad jos tikrai nedingtų. Aš net sutinku su premjere: ne mes tokie - laikai tokie. Bet mes turime būti tokiais, kokiais būti reikalauja laikai.