Daugelį tokią žinia turėjo arba supykdyti, arba šokiruoti. Trys incidentai jūroje per mažiau nei pusantrų metų, visi liečiantys kritinę NATO valstybių infrastruktūrą, visi susiję su į rusiją kursuojančiais laivais, du iš jų turintys savininkus Kinijoje ir vienas - Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tik vienu atveju, kai Suomijos įlankoje, šalia apgadinto povandeninio dujų vamzdžio, buvo rastas laivo inkaras, o Suomijos žvalgybininkus pasiekė nuotraukos iš Archangelsko uosto, kuriame prisišvartavo įtariamasis laivas be inkaro - vidinis kinų tyrimas konstatavo, kad išties įtariamas laivas buvo atsakingas už padarytą žalą. Tiesa, tai irgi tariamai buvo nelaimingas atsitikimas.
Retas iš mūsų tuo galėtų patikėti, nes per gerai pažįstame rusiją. Juolab, kad sabotažas, plačiąja prasme, yra neatsiejama rusijos užsienio politikos dalis. Dažnas ekspertas ilgus metus ir iki karo būtent taip rusijos vaidmenį vakarų atžvilgiu ir apibūdindavo - nesvarbu rezultatas, svarbu, kad būtų kuo daugiau chaoso.
Dėl to neišvengiamai kyla labai didelė pagunda spekuliuoti, kodėl matytume norą apsimesti, kad niekas nevyksta. Vienas iš populiarių scenarijų sakytų, kad nenorima pripažinti akivaizdaus sabotažo fakto, nes tuomet reikėtų pripažinti ir tai, jog rusija atvirai, net jei ir per tarpininkus, kariauja su NATO valstybėmis. Tokiu atveju privalėtų būti atsakas. Kita galimybė, kad vakarų valstybės kuo skubiau norėtų Ukrainoje pamatyti paliaubas, todėl vengia pakenkti šiems savo tikslams. Galiausiai dar viena galimybė, kad už JAV vairo stojus Donaldui Trumpui, viskas, įskaitant ir tiesą bei faktus, yra verčiama derybiniais žetonais JAV administracijai.
Juk visa tai buvo ir pirmos Donaldo Trumpo kadencijos esmė - viskas yra mainytina, o geopolitika - pasaulinis turgus, kur vyksta prekyba resursais, informacija, galbūt net ir valstybių sienomis bei sutarimu dėl to, kurie faktai yra tikri, o kurie - išgalvoti. Turime pripažinti ir tai, kad per visą karo Ukrainoje eigą stebėjome situaciją, kai vakarų Europos valstybės delsdavo ir laukdavo, kol JAV žengs pirmą žingsnį. Ši kombinacija tikrai nėra dėkinga nei mums, nei Ukrainai.
Tačiau kad ir kur slypėtų tiesa, niekas negali paneigti akivaizdaus fakto: Baltijos jūra NATO ežeru nevirto. Akivaizdu ir tai, kad nepaisant NATO plėtros - ji yra mažiau saugi nei bet kada anksčiau. Drauge su draugais Skandinavijoje esame turbūt turtingiausias pasaulio regionas, tačiau mūsų panosėje laužoma infrastruktūra, kuri užtikrina ryšį, elektros energiją, šilumą ir taip toliau. Mums panosėje sistemiškai vykdomos karinės operacijos, o viešumoje pagunda visa tai nurašyti nelaimingiems atsitikimams. Lyg rusija būtų stichinė nelaimė, o ne kryptingai veikianti imperialistinė jėga, nepripažįstanti jokių taisyklių, jokios tvarkos, išskyrus galią.
Nepamirškime ir to, ką reprezentuoja pats šešėlinis rusijos laivynas. Net ir be sabotažo atvejų, juk visi suprantame - tai yra pagrindinis įrankis, kuriuo rusija apeidinėja sankcijas. Sankcijas, kurios yra pasekmė jos brutalios invazijos į Ukrainą. Kitaip tariant - pats laivynas yra sabotažo akcija. O visa tai tęsiasi visų pirma dėl to, kad rusija ir toliau turi pirkėjus savo naftai ir dujoms. Todėl tiek moraline, tiek saugumo prasme tai nėra siauras infrastruktūros Baltijos jūros regione saugumo klausimas.
Tuo tarpu veiksmų, kuriuos būtų galima atlikti - netrūksta. Pradžiai, kaip dauguma Baltijos jūros regiono valstybių jau ne kartą ir reikalavo - dar labiau sumažinti kainų lubas rusijos naftai, dėl kurių susitarė G7 valstybės. Dabar šios lubos yra 60 JAV dolerių už barelį, skaičiavimai rodo, kad sumažinus jas perpus - rusija kasmet netektų apie 76 milijardų EUR pajamų.
ES turėtų išplėsti sankcijas pačiam šešėliniam laivynui - JAV ir Jungtinė Karalystė jau dabar taiko suvaržymus papildomiems 180 laivų. Ir apskritai po 3 tokių įvykių Baltijos jūroje per tokį trumpą laiko tarpą - NATO ir ES turėtų drauge užtikrinti stebėseną Baltijos jūroje tiek patruliuojančiais laivais, tiek dronais ir satelitais. Ypatingai svarbiausiuose jūrų keliuose ir potencialiose laivų perkrovimo teritorijose.
Trys metai karo Ukrainoje buvo pažymėti tendencija, kai rusija atlieka neteisėtus veiksmus - pradedant pačia invazija ir tęsiant blokadomis jūroje, tiksliniu civilinės infrastruktūros naikinimu, ir kitais daug kartų apkalbėtais metodais - vakarų pozicija visuomet buvo reaguoti į šiuos agresijos proveržius. Tačiau Baltijos jūra de facto yra vakarų teritorija, tai yra mūsų kiemas. Ir saugumas Baltijos jūroje jau yra mūsų pačių saugumo klausimas. Nuo to neįmanoma nei pasislėpti, visus įvykius pavadinant nelaimingais atsitikimais, nei apsimesti, kad tai neliečia mūsų tiesiogiai.
Todėl tai nėra ir reakcijos į rusijos veiksmus klausimas. Mes privalome visuomet žinoti, kas vyksta Baltijos jūroje. Turime būti šeimininkais patys savo kieme. Ir tai ir yra svarbiausias momentas šioje istorijoje - mes jau dabar kalbame apie operacijas mūsų kieme. Ne Ukrainoje. Ne Sahelyje. Ne Lotynų Amerikoje ar Indijos vandenyne. Mūsų kieme.