Šiandien yra mokytojų diena. Lietuvoje turime kuo pasidžiaugti - liko vos keli metai ir mokytojas Lietuvoje taps prestižine profesija. Jau kitais metais Lietuvos universitetų pedagogikos studijas masiškai užplūs prestižo trokštančios, žinių sklidinos sielos, niekada naujienose nebeskaitysime apie moksleivių užpultus mokytojus, niekada gyvenime jau muziejus ar knyga nebebus mokytojo malonumas už kurį reikia sumokėti iš savo kišenės - visi staiga sutarsime, kad tai yra jų darbo priemonės, o kiekvienas tėvas ir motina, išgirdę mokytojų komentarus apie jų atžalas, priims tai su absoliučia pagarba ir deramu dėmesingumu, žinodami, kad tai visų pirma yra apie jų pačių vaiko gerovę, nieko negindami ir nepuldami, priimdami tai kaip natūralią mokymosi proceso dalį.
Aš, žinoma, ironizuoju.
Vis tik kad tokios kam nors dedikuotos dienos turėtų prasmę, žmonės turėtų atrasti laiko reflektuoti.
Turbūt visi turime bent jau tą vieną mokytoją, kuris mūsų gyvenime paliko rimtą pėdsaką. Galbūt mumis patikėjo tada, kai patys netikėjome. Galbūt mums skyrė ypatingą dėmesį. Galbūt atrado laiko žmogiškai su mumis pasikalbėti, kai niekas kitas nekalbėjo ir privertė susimąstyti apie dalykus, kuriais nesididžiuojame. Galbūt pamatė mūsų viduje potencialą ir į rankas padavė ypatingą knygą ar pasiūlė daugiau dėmesio skirti krepšiniui. Kas tai bebūtų, mokytojai bent iš dalies atsiduria toje pačioje pozicijoje vaiko atžvilgiu, kaip ir šeimos nariai, ir artimieji. Net jei ne valgo prie bendro vakarienės stalo.
Yra pasaulyje kultūrų, kur mokytojas iš tiesų yra gerbiamas. Ta pagarba nekyla iš atlyginimų ar profesijos, tačiau iš supratimo, kad mokytojas turi šitą ypatingą vaidmenį visuomenės gyvenime, galintys jei bent šiek tiek, tačiau pastumti visą visuomenę į priekį, prisiliesdami prie ateities kartų joms besiformuojant. Ta pagarba kyla iš suvokimo, kokią vietą mokytojas užima mūsų bendruomenėje.
Ir čia matyt yra svarbiausia dalis. Manau, kad pabėgę nuo tironijos, kuri dengiasi kolektyvizmu, pernelyg atmestinai žiūrime į tai, kad ne visur įmanoma pasiekti rezultatų žvelgiant į žmones tik kaip į individus. Gundome mokytojus “prestižu” panašiai, kaip dideli korporatyvai gundo savo logotipais. Kalbame apie “viešąsias paslaugas” ir jų kokybę taip, lyg tai būtų mūsų ryšio tiekėjas. Net sakome “vaikas gauna paslaugą”, lyg tai būtų abonementas į sporto klubą. Atsiranda politikų, kurie konsultantais siekia “pataisyti” Ir “atnaujinti” mokytojus, lyg tai būtų kokie sugedę gamyklos agregatai su pagyvenusia programine įranga.
Mąstant istoriniais matais nesunku suprasti, kodėl mes, kaip visuomenė, norime atsiverti aukštomis tvoromis, griežtai nubrėžti ribas tarp to, kas yra “mūsų” ir “svetima”. Tai matyt normalu - dar ne taip seniai dirbome ir gyvenome ten, kur mums buvo liepta, neretai ir tik taip, kaip mums buvo leidžiama. Šiandien norime gyventi sau. Gauti tai, už ką sumokėjome ir nesukti galvos.
Norime klientų diktatūros, kurioje galėtume būti patys savo gyvenimo diktatoriais. Ir tai veikia, kai nori nusipirkti picos, tačiau tai neveikia, kai reikia auginti žmogų. Dėl to manau, kad tai, kokią vietą mūsų visuomenėje užima mokytojai ir mokykla, didele dalimi atspindi, kaip mums seksis kurti sveiką demokratiją. Ir joje mokytojas visų pirma yra tas, kurio atrastą laiką, mes patys visų pirma matysime kaip privilegiją.
To šiandien ir norėčiau palinkėti ne tik visiems mokytojams, bet ir mums visiems. Mažiau paslaugų ir daugiau laiko mokyklos statyboms kartu. Mes turėtume būti vienodai griežti tiek tėvui, tiek mokytojui, tiek vaikui. Nes mokykla yra ta vieta, kuri arba veikia visiems, arba nei vienam. Ir jei ji veiks visiems - tai veiks ir vardan Lietuvos ateities.