Su šios savaitės sesija oficialiai baigiasi pirmieji šios kadencijos metai Europos Parlamente. Jeigu reikėtų reziumuoti savo pagrindinę žinutę šiais metais, ji skambėtų taip:
“Pigi energija, pigi darbo jėga, pigi gamyba ir pigus saugumas galiausiai veda į pigią laisvę. O Lietuvos žmonės dar gerai atsimena brangias mūsų laisvės pamokas.”
Neseniai rašiau, kaip pigiomis dujomis paremta rusiška trąšų pramonė kėlė egzistencinę grėsmę Europos trąšų sektoriui. Tai, savo ruožtu, sukėlė pavojų žemės ūkiui ir visiems per maisto kainas parduotuvėse. Todėl drauge su pramonės atstovais kvietėme Parlamento narius pamatyti, kaip po trejų metų karo Ukrainoje bei priimtų sprendimų išaugo dar vienas frontas — pigios rusiškos energetikos panaudojimas kaip ginklas prieš Europą.
Paguoda ta, kad šįkart ES susiprato laiku. Bet visi supranta, jog tai tapo įmanoma tik dėl kelių ilgų metų diskusijų. Ne sykį Europos Parlamente raginu nepamiršti, kad pigi pagalba Ukrainai galiausiai brangiai kainuos mums patiems. Tai dar labiau akivaizdu, kai net draugystė su JAV tampa vis pragmatiškesnė, o ilgai vyravęs įsitikinimas, kad saugumas gali būti pigus, šiandien kelia nerimą dėl naujų ekscentriškų pareiškimų iš JAV.
Kitais šios kadencijos metais mūsų laukia svarbiausias uždavinys — priimti ES daugiametę finansinę perspektyvą, kuri geriausiai atskleis ateinančių septynių metų prioritetus. Biudžeto eilutės muša garsu garsiau nei politinės kalbos. Mums reikia, kad tai taptų ES strateginiu autonomijos biudžetu — remtųsi mūsų pramone, žmonėmis ir pajėgumais.
Siekiant šios ilgalaikės vizijos labai svarbu veikti taip, kad žmonės ne tik patikėtų, bet ir pajustų, jog ES mato jų kasdienybę. Mes neturime kito instrumento paveikti visą kontinentą ar pasaulį, bet radikalios jėgos, siekiančios pakirsti žmonių tikėjimą ES projektu, vis dar yra aktyvios. Pabaigoje ES gali remtis tuo, kiek jos balsas girdimas viduje. Žmonės kartais juokauja, kad ES lygiu gindami vartotojų teises reglamentuojame rankinio bagažo dydžius lėktuvuose ar reikalaujame pardavėjų padėti klientams nesklandumų atveju. Arba kita tema, kur irgi aktyviai dirbu — pagalba žmonėms, nukentėjusiems nuo telefoninių ar internetinių sukčiavimų.
Tačiau tokie žemiški sprendimai, kuriuos priimame, yra geriausias signalas žmonėms, kad ES politikai negyvena dramblio kaulo bokšte ir mato jų tikrąją realybę.
Reikia kalbėti apie viską, kas svarbu, bet dirbti reikia ties tuo, ką gali. Mano mandato nesuteikia galios priversti Ispaniją investuoti į gynybą, bet galiu rasti bendrą kalbą su Ispanijos kolegomis kalbėdamas apie poreikį stiprinti regioninę politiką, geriau finansuoti regionų susisiekimą. Nesvarbu — tai vokiečių tankas ar šeimos „Škoda“, kuria važiuoja prie ežero, ar ūkininko traktorius. Galime siūlyti mažinti biurokratiją plečiant elektros pajėgumus, nes mums tai aktualu. Ir kartais tokia bendrystė atveria galimybes parodyti mūsų požiūrį darbuotojams toli už Ispanijos ribų. Parodyti, kad rūpinamės savo žmonių saugumu. Tai lėtas ir ilgas procesas, bet jis duoda rezultatą.
Europos Parlamente esu ypatingai aktyvus visur, kur galiu. Tie, kurie geriau prisimena — prieš metus „Politico“ pateikė ataskaitą, lyginančią, kiek „faily“ turi kiekvienos šalies atstovai — ne tik kalba salėse, bet ir dirba su teise: teikia nuomones, pataisas, formuoja pozicijas frakcijų kolegoms. Lietuva tada neatrodė itin aktyvi, o labiausiai veiklūs EP nariai buvo iš Suomijos su dviem dešimtimis iniciatyvų per kadenciją. Tikiuosi, kad šįkart geriau pavyks: pirmuosius metus užbaigiu su 11 pasiūlymų ir planuoju tęsti. Tai geriausias būdas atstovauti Lietuvai ir Europai. Todėl dar kartą noriu padėkoti visiems, kurie palaikė — jūsų parama tikrai nebuvo veltui. Ir kitais metais būsiu ten, kur tik galiu, kad Lietuvos balsas būtų girdimas visur, kur tik įmanoma.