Puikios naujienos - vakar naktį baigėme derybas tarp ES valstybių ir Europos Parlamento dėl Europos Gynybos Fondo (EDIP). Fondas kol kas nedidelis, kai kurie jį įvardijo kaip “gynybos pramonės embrioną”, tačiau ES politikoje vienas sunkiausių uždavinių visuomet yra, kaip sakoma Briuselio burbule, “prakišti koją pro duris”.
Labai džiaugiuosi, kad man teko garbė būti vienu iš Europos Parlamento derybininkų, manau yra ypatingai svarbu, kad tai mūsų regiono atstovai gynybos politikoje turėtų svarbų žodį. Nes būtent mes - Baltijos šalys, Suomija, Lenkija, Rumunija sudarome rytinį ES flangą, būtent mes esame priešakinėse linijose, kai kalbame apie didžiausią pavojų iš rytų. Todėl tai yra tiek galimybė Lietuvai, tiek ir mūsų atsakomybė užtikrinti, kad mūsų geografijos svarba būtų įrašoma į Europos gynybos politiką nuo pat šitos embriono stadijos.
Man tai buvo ir galimybė užbaigti dar praeitos Europos Komisijos pradėtus darbus. Gerai prisimenu, kai Europos Komisija teikė šį pasiūlymą ir drauge su kitais mūsų regiono komisarais teko iki paskutinės minutės kovoti dėl to, kad mūsų regiono realijos, kurias mes visi suprantame atsispindėtų tekste.
Vien dėl siekio įstatymiškai įtvirtinti šią nuostatą - kad kai kurios ES valstybės susiduria su didesne karo grėsme, derybos Komisijoje be sustojimo vyko 2,5 paros, prasidėjo penktadienį vakare ir baigėsi tik pirmadienio rytą, tą pačią dieną, kai jau turėjo būti paskelbtas visas įstatymų paketas. Galiausiai lygiai tas pats mūšis persikėlė ir į tolimesnius derybų etapus, kai ir vėl reikėjo jį laimėti, tik šįsyk jau prieš valstybių vyriausybes Taryboje. Ir tai baigėsi šiandien, sėkmingai nuo pradžios iki galo apgynus mūsų interesus, kurie, būkime sąžiningi, net jeigu ir labiau juntami Lietuvoje, tačiau turėtų būti visos Europos Sąjungos interesais. Džiaugiuosi, kad Komisijos ir Parlamento vizijos iš esmės sutapo.
Praktikoje tai reiškia 2 dalykus: atsiranda daugiau investicijų į ES gynybą ne tik dėl to, kad Ukrainoje vyksta karas, tačiau ir dėl to, kad grėsmėms turime ruoštis nuolatos. Investijos specifiškai skatinamos į pramonę būtent Europoje, kad mažintume priklausyomybę nuo kitų valstybių. Na ir kalbos, kad ES gali susidurti su tiesioginėmis karinėmis grėsmėmis pamažu virstu kūnu - jau nekalbame apie tai, kad taip galėtų nutikti, nekalbame apie momentinius sprendimus trumpalaikėms grėsmėms, kalbame apie ilgalaikę gynybos ir pramonės politiką, kuri nuolatos turi atsižvelgti į tai, kur yra didžiausi rizikos faktoriai Europos Sąjungoje, ir ne tik žodžiu, bet ir skirstydama savo bendrus išteklius.
Tai ir yra ta “koja”, kurią pavyko prakišti po duris. Didysis klausimas, kuris seks šiai programai prasidėjus - ar ES valstybės sugebės tuo pasinaudoti ir pademonstruoti gerus rezultatus. Sprendimas šiai dienai yra sėkmingas ir mums naudingas, bet tam skiriami finansai - gerokai per menki. Bet taip veikia ES politika. Duris galima praverti pilnai, resursus - padidinti dešimtis ar net šimtus kartų. Tačiau tam reikia sėkmės istorijos ir rezultatų. Ir šis etapas jau bus ne tiek Briuselio, kiek nacionalinių vyriausybių rankose. Tai ir vienintelis kelias ES tapti tikra gynybos sąjunga. Tikiuosi, kad ir Lietuva pasistengs tapti viena iš tų sėkmės istorijų, kuri galiausiai padės transformuoti ir visą ES gynybos politiką. Tai būtų tikrų tikriausias indėlis į visos Europos saugumą.