Geros naujienos iš Vokietijos pasiekė ne su rezultatais, bet su būsimo kanclerio komentaru:
„Sustiprinti Europą kaip įmanoma greičiau, kad žingsnis po žingsnio pasiektume nepriklausomybę nuo JAV, privalo būti mūsų absoliutus prioritetas.“
Pats Friedrichas Merzas pripažino, kad jį taip prabilti privertė naujosios JAV administracijos veiksmai. Tai svarbu, nes, nepaisant džiūgavimų viešojoje erdvėje, visi žinome, jog realios rizikos, kad „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) laimės rinkimus, nebuvo. Tačiau CDU/CSU pareiškimai Europos saugumo tema ilgą laiką buvo vangūs ir aptakūs.
Merzas taip pat neturėjo aiškaus atsakymo į klausimą, kuris realiai pasmerkė ir buvusią vyriausybę – ar reikėtų sustabdyti vadinamąjį skolinimosi stabdį („Schuldenbremse“). Į tai jis visada atsakydavo, kad yra „atviras diskusijai“, tačiau tai nebus prioritetas.
Tačiau jeigu tai nebus prioritetas Vokietijoje, tuomet apie jokį „kaip įmanoma greičiau“ negalės būti net kalbos. Vokietijos ekonomika stagnuoja, o poreikiai – milžiniški. Šiuo metu Vokietijai vis dar trūksta apie 30 mlrd. eurų, kad ji galėtų užtikrintai pasiekti 2 % BVP gynybai, ir net tuomet tai reikštų labai menkas ambicijas.
Įvairių „think tankų“ ir akademikų skaičiavimais, Vokietijai reikia 300–400 mlrd. eurų papildomų investicijų kasmet – tai sudarytų apie pusantro trilijono eurų iki dešimtmečio pabaigos. Praktikoje tai reikštų, kad Vokietija turėtų pasiskolinti daugiau nei 30 % savo BVP. Geroji žinia – tai vis tiek būtų arti ES vidurkio pagal skolos ir BVP santykį, todėl nėra taip dramatiška, kaip gali pasirodyti. Ypač turint omenyje, kad tai valstybė, siekianti išlikti konkurencinga JAV ir Kinijos kontekste, kurios skolinasi žymiai liberaliau.
Kita pozityvi žinia – šiam keliui pritaria ne tik Merzo koalicijos partneriai socialdemokratai, bet ir, tikėtina, valdžioje nedalyvausiantys žalieji. Tad beliko tik pačių rinkimus laimėjusių konservatorių valia. Labai norisi tikėti, kad šis Friedricho Merzo išreikštas pareiškimas praktikoje ir virs tikra politine valia. Tai būtų apčiuopiamas, aiškus pirmasis žingsnis siekiant prikelti ne tik Vokietijos ekonomiką, bet ir visos Europos gynybos politiką.
Didžioji problema – kad „kaip įmanoma greičiau“ vis tiek pareikalaus daug laiko. Net ir pastarųjų rinkimų metu, kaip pastebėjo būsimas kancleris, Vokietija atsidūrė tarp dviejų propagandos bangų – tiek iš Rusijos, tiek iš JAV – kurios veikė radikalių politinių jėgų naudai.
Todėl siekiant Europoje pradėti gynybos renesansą, tas pats privalo galioti ir paramai Ukrainai. Jei Friedricho Merzo siekis tapti nepriklausomais nuo JAV nėra tik lozungas, tai reiškia, kad Vokietija nebegalės nuolat sekti JAV sprendimų – reikės ir savų politinių sprendimų, ir savų resursų. O tai neišvengiamai reiškia ir politinę lyderystę, kurios labai trūko ankstesniam kancleriui Olafui Scholzui.
Svarbu, kad po nesėkmingiausių rinkimų nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, Vokietijos socialdemokratai pagrįstai nusprendė keisti savo lyderį. Ir tam tikrai yra tinkamas kandidatas – tai gerai mums pažįstamas, ir mus gerai pažįstantis Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius.
Nepaisant itin sudėtingos geopolitinės situacijos, Vokietijos politinė padėtis atrodo pakankamai palanki realiems pokyčiams. Net jei žalieji nebus valdžioje, jie tikrai parems tiek sprendimus dėl skolinimosi, tiek dėl gynybos stiprinimo bei paramos Ukrainai.
Tad visos galimybės įgyvendinti ambicingą politiką – tikrai yra.